Auksas aplenkė JAV iždo obligacijas

Pažvelk į savo sąskaitos išrašą.

JAV taupomųjų sąskaitų vidutinė palūkanų norma yra 0,39 %. Net geriausios didelio pelningumo sąskaitos rinkoje siekia tik apie 4 % – ir tai dar prieš mokesčiams bei infliacijai suėdant jų dalį.

Dabar pažiūrėk, ką su savo pinigais daro institucijos, kurios iš tikrųjų valdo pasaulio atsargas.

Jos nededa pinigų į taupomąsias sąskaitas. Jos perka auksą – tokiu tempu, kokio nebuvo daugiau nei dešimtmetį.

Kažkas pasikeitė

Didžiąją pastarųjų 30 metų dalį JAV iždo obligacijos buvo numatytasis „saugus“ atsargų turtas centriniams bankams visame pasaulyje. Nuobodus, likvidus, patikimas.

Tai keičiasi.

Pagal paties Europos Centrinio Banko 2025 m. apžvalgą, auksas aplenkė eurą ir tapo antru pagal dydį atsargų turtu pasaulyje, nusileisdamas tik JAV doleriui. Centriniai bankai kiekvienais iš pastarųjų kelerių metų pirko daugiau nei 1000 tonų aukso per metus – daugiau nei dvigubai sparčiau nei ankstesniame dešimtmetyje.

Kiti stebėtojai eina dar toliau: kelios analizės dabar rodo, kad užsienio centriniai bankai kartu pirmą kartą nuo 1996 m. turi daugiau aukso nei JAV iždo obligacijų.

Tai ne vieno banko lažybos. Tai plati, kelerių metų tendencija dešimtyse šalių.

Tai ne tik centriniai bankai

Europos pensijų fondai tyliai daro ką nors panašaus su savo obligacijų portfeliais.

Nyderlandų didžiausias pensijų fondas ABP, valdantis maždaug trijų milijonų mokytojų, policininkų ir valstybės tarnautojų pensijų lėšas, per vos šešis mėnesius praėjusiais metais sumažino savo JAV iždo obligacijų portfelį nuo maždaug 29 mlrd. eurų iki 19 mlrd. eurų.

Tai reali, viešai atskleista dešimties milijardų eurų trauktis iš JAV vyriausybės skolos, apie kurią 2026 m. sausį pranešė Bloomberg.

Kalbant tiksliai apie tai, ką iš tikrųjų žinome: paties ABP ataskaitose nenurodoma, kad tie pinigai pateko į auksą. Jie galėjo patekti į Europos obligacijas, kitas fiksuotos pajamų priemones ar visai kitur.

Tai, ką galime pasakyti tikrai, yra štai kas: vienas konservatyviausių ir griežčiausiai reguliuojamų Europos pensijų fondų nusprendė, kad turėti mažiau JAV iždo obligacijų yra saugiau. Jau vien tai verta pamąstyti.

Du atskiri signalai, viena kryptis

Taigi čia yra dvi atskiros istorijos, ir svarbu, kad jų nesumaišytume:

1. Centriniai bankai sistemingai perka auksą, mažindami priklausomybę nuo iždo obligacijų kaip numatytojo saugaus atsargų turto – patvirtinta, nuosekli, kelerių metų tendencija, dokumentuota ECB ir World Gold Council.
2. Pensijų fondai atskirai mažina savo poveikį JAV iždo obligacijoms – patvirtinta konkrečiai ABP atveju – dėl priežasčių, kurios nėra visiškai viešos, bet rodo tą patį pagrindinį nerimą: per didelė nacionalinio turto dalis remiasi vienos šalies skola ir vienos valiutos stabilumu.

Skirtingos institucijos, skirtingi mechanizmai, ta pati kryptis.

Kodėl tai tau iš tiesų svarbu

Centrinis bankas per metus gali perkelti tūkstantį tonų aukso. Tu negali, ir tau to nereikia.

Tai ne retorinis triukas parduoti tau auksą. Auksas nėra sandoris be rizikos – jis nemoka palūkanų, gali kristi, o fizinėje rinkoje yra daugiau būdų tyliai permokėti, nei dauguma žmonių supranta.

Moneta ir luitas su tuo pačiu aukso kiekiu gali turėti labai skirtingas priemokas. Spot kaina, pardavėjo marža, saugojimas, atpirkimo sąlygos – nė vienas iš jų nėra akivaizdus, kol nežinai, ko ieškoti.

Būtent šios dalies niekas nepaaiškina, prieš paprašydamas tavęs paspausti „pirkti“.

Prieš ką nors pirkdamas – suprask, ką perki

Aukščiau minėtos institucijos vieną dieną nepabudo ir aklai nepervedė pinigų į auksą. Jos turi tyrimų komandas, sukurtas vien tam, kad suprastų, ką valdo, kiek tai kainuoja ir kaip elgiasi.

90 % šio supratimo gali gauti per gerokai trumpesnį laiką – bet tik jei kas nors tikrai tave per tai perveda, o ne tiesiog sako „auksas geras, pirk auksą“.

Būtent tai daro vadovas. Ne pardavimo kalba, apsimetusi mokymu, o tikra analizė, kaip veikia brangiųjų metalų rinka: kas lemia aukso kainą, kaip priemokos ir pirkimo bei pardavimo kainų skirtumas tyliai nulemia, ar gavai sąžiningą sandorį, kas skiria teisėtą luitų pirkimą nuo pervertinto kolekcinio daikto ir kaip iš tikrųjų palyginti tiekėjus, o ne spėlioti.

Centriniai bankai savo žingsnį jau žengė. Ar žengsi savo – ir kaip – yra sprendimas, kurį verta priimti atmerktomis akimis.